Kažkurią dieną su viena mergička bėdavojomės, kokie mūsų bernai nesusipratėliai (šis įrašas ne apie juos). Prisidejavom iki materialybių, ir pabaigai ji man atsiuntė straipsneliuką, kuris skaniai prie arbatos susiskaitė, o komentarai (šitie) tapo kone desertu.
Prapoguojantiems pozityvų mąstymo būdą, patarčiau mano blogo neskaityt :) nes tuoj tuoj imsiu verkt ir bijau, galiu užkrėst.
Yra posakis - 'jei nori tobulai atlikto darbo, atlik jį pats'. Aš jį pritaikau absoliučiai visur, dovanose taippat. Gyvenime yra buvę momentų, kai už paskutinius centus pirkau kažką panašaus, ką girdėjau žmogų norint. Buvę ir tokių, kai nešiau kažką absoliučiai nereikšmingo, nereikalingo 'bile' kad nunešt. Buvo atvejis, kai asmuo padovanojo, o aš neturėjau ko dovanot atgal, tad nieko neaiškinus užriečiau nosį ir trenkiau durim . Kai galėjau pasirūpint savim, atsirado ir kitoks požiūris į dovanas. Nebe tie laikai kai gavęs šokolado šokinėji iš laimės, visgi dažnai tikiuos kažko ne prasto, galbūt žmogui kažką reiškiu, galbūt jis girdėjo, galbūt pastebėjo ką matant žiba akys, galbūt žino, ko tuo metu ieškau ar kolekcionuoju.
Esu įsitikinus, kad bent 80% žmonių gavę dovanas jaučiasi nekaip. Žinoma, tai priklauso nuo KO tos dovanos. Esu gavus jaukių dovanėlių nuo simpatijų, labai mielų, ir meilių nuo pažįstamų, bet visa tai dovanota be progos. O kai gauni kažką be progos, iškart kitaip dangus nusispalvina, tada ta dovanėlė, kad ir menkiausia, pigiausia, nereikšminga ar nereikalinga įgauna kitokią reikšmę, ji visada tik šildo, ir ją laikai kuo arčiau savęs.
Apie gimtadienius ir žiemos šventes aš paverkt noriu. Sakiau, kad nemėgstu gimtadienių? Nemėgstu ir žiemos švenčių. Na, ne šventinės nuotaikos, pompastikos, ir šviesų bei dekoracijų. Nemėgstu dovanų, dovanojimo ir svajojimo apie dovanas, nes, jei ko noriu, tenka pirktis pačiai ir žodis dovana, man tampa bevertis. Galėtų jį pakeist į kokį 'įkeitis' už vietą, kompaniją, vaišes, muziką, ar tiesiog nesureikšminti mandagumo ir būtinumo kažką įteikti ateinant.
Sako, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Bet, kam man tas arklys, ir kur man jį dėti?
Visą savo vaikystę norėjau dviračio. Kasmet man jį žadėjo, kasmet jam taupė (dažniausiai tam taupydavau ir pati, nes kasnors vis duodavo rublį, kitą). Kai laukiamos dienos ateidavo, man tekdavo pasitenkint knyga, lėlėm, ir saldainiais. Mano taupyti kažkur išnykdavo. Pirmąjį dviratį dovanų gavau besilaukdama Eiprilės, stovi garaže paremtas į sieną, G vis primena, kad galėčiau pasinaudot juo, bet mano noras dviratukui išnyko kartu su vaikyste.
Kažkada garsiai reiškiau norus fotoaparatui, žiūrinėjau, čiupinėjau, pratinausi, rodžiau ir vizijose juo fotkinau, taupiau, bet anksčiau laiko gavau muilinuką. Kai po kurio laiko išdrysau vėl pakniaukt, kad noriu fotoaparato, išgirdau, 'turi gi, kas su šituo blogai'? Po poros metų nusipirkau aparatą kokio norėjau pati, pareiškus, jog apie jį svajojau, o ne apie visus kitus. Ir nuoširdžiai suprantu žmones, kurie kitų akimis nevertina gauto daikto, jiems paprasčiausiai jo nereikia, nes jie norėjo kitokio (tą dažnai daro vaikai, nes dar nemoka slėpti emocijų) Paprasta, kaip ir žmonių santykiai, arba gyveni ir tenkinies betkuo, arba ne..
Iš tiesų prasčiausias dovanas gaunu iš artimų giminių ir (ne)draugų.
Rodos nueinu į svečius, aikčioju koks gražus daiktas, giriu, seilę varvinu, pasako, jog tas ir anas padovanojo. Nuryju nusivylimą, nes tas ir anas man atneša šlamštą.
Arba pusmetį kankina klausimais ko noriu, ko reikia, dažnai netgi parodau pirštu, kad nereiktų galvos žmogui sukt, ir ieškot, bet vistiek išpakuoju kažką kitą.
Geriau žmonės artimi ar tolimi, neneštų nieko. Nereiktų veidmainiškai dėkot ir atsipirkt tuo pačiu. Pastebėjau, jog tiems, kurie man neša bet ką, pati tą patį nešu. Taip ir keičiamės š**u, kaskart vis kreivai pasišypsodami.
Man daug mielesnė yra kompanija su kartu verdamais makaronais, plepalais, bei pasėdėjimais. Dievinu idėją - susirinkti ir kartu kažką nupirkti ar atnešti ir paaukoti tam, kam gali prireikti.
Bet žinau žmonių, kuriems dovanos svarbu. Dažnai jie kviečiasi žmones, kurių šiaip nemėgsta, mat šie arba gausiai apdovanoja, arba įteikia pinigų. Kai kurie išmokė nenorimą daiktą perdovanot. Tą beje, išbandžiau, per porą metų ratas apsisuko ir tą pačią dovaną gavo G. Guli giliai spintelėj, ir laukia naujos aukos. Man ją dovanojęs irgi iš kažko tai dovanų gavo. Dar žinau kelis, kurie dievagojasi, jog jiems visiškai nesvarbu, kas ką dovanoja, nes kiekvienas daiktas jų namuose randa vietos, bent trumpam, po to siunčia į Lietuvą giminėms ar draugams ir laukia padėkų. Dar žinau moterį, kuri galvoja, jog idealiai parenka dovanas ir nesvarbu, kiek mėnesių ar metų vėluoja dovanodama, ji žūtbūt turi matyt žmogaus veidą dovaną gavus. Bet, jei pačiai nepatinka išvyniota dovanėlė, ji nesiaikštija, o prašo pakeisti kažkuo kitu. Pati, pastaruoju metu darau kaip ir kaikurie - paduodu liepdama iki tada ar tada neatidaryti. Nesvarbu, kada atidaro, svarbu, nematau, kaip nusivilia.
Tiesa, turiu pažįstamą, kuri kartais būdavo mano veidrodis. Kol nuotaikos nėra nekenčiam, nuotaika yra - padraugaujam. Su ja man pavyko (tiksliau man patiko) keistis dovanom. Kad ir š.., bet visada su potekste. Dovanėlė - tarsi simbolika. Kažkas todėl, kad kažko nedarom, arba darom per daug. Priminimas. Paskata. Aš tokias dovanėles paskutinę dekadą dovanojau kitiems ir labai didžiavaus išradingumu, net jei tai atrodė sarkastiška.
Beje, jei negyvenčiau Anglijoj, nebūtų kilus mintis rašyt apie dovanas. Būtent čia labiausiai ir nusivyliau dovanotojų abejingumu.
Blogiausios dovanos?
Esu dovanojus žmogui, nemėgstantčiam plautis rankų - rankšluostį su užrašu 'o dabar nusiplauk rankas'. Gerai, kad nereikėjo stebėt reakcijos.
Esu gavus kažkokius ratukus su varžteliais, ir po pusvalandžio galvos kasymo, kas čia tokio, išgirdau, kad man beliks išsirinkt patinkančią lentą, tada, prisukus ratukus varžtais turėsiu riedlentę ir galėsiu mokytis 'vėžintis'. (?!)
Geriausios?
Esu gavus mažutę papuošalų dėžutę nuo vaiko, kuris ją pamatęs pasakė 'tetai Aurai' ir nepajudėjo iš vietos, kol jos jam nepardavė, mat ji buvo paskutinė. Jam siūlė kitokių, panašių, brangesnių ir pigesnių, siūlė paieškot kitur, bet jis nesitraukė. (beje pirkimo istoriją sužinojau daug vėliau, bet ta dėžutė nuo pat pirmos akimirkos užgožė visas kitas dovanas)
Dar negaliu nepaminėt vienos - sesers, su buteliu vyno. Jei ne ji, vienas mano gimtadienis būtų praėjęs absoliučioje vienumoje, nes buvo vėlu, ir tais metais daugeliui nesvarbu.
O ar esu ką davus geriausio, nežinau.
Pabaigai savęs klausiu, nejau dovanos vertė priklauso nuo žmogaus vertinimo? Tiems, kurių nuomonė svarbi, kurie populiaresni, kurie turtingesni ir tuo metu draugiškesni - ieškai kažko, kad įtiktum ir patiktum. Kitiems nelabai mylimiems, broliams/sesėms, pašaliniams, nepasiturintiems, kažką bereikšmio įduodi ir numoji ranka 'aj, jiems ir tas bus gerai'. Ar patys gavę įvairias dovanas jaučiamės vertinami?
Jaučiu, kad žengiu prie ribos, kai dovanų per šventes nebereikia. Labiau noriu pažvelgt į tam tikrus veidus, pamatyt šypsenas ir kartu pasiurbčiot arbatos . Jokia žvakė taip nesušildys, kaip žinojimas, kad jiems viskas gerai.
muah xx
Prapoguojantiems pozityvų mąstymo būdą, patarčiau mano blogo neskaityt :) nes tuoj tuoj imsiu verkt ir bijau, galiu užkrėst.
Yra posakis - 'jei nori tobulai atlikto darbo, atlik jį pats'. Aš jį pritaikau absoliučiai visur, dovanose taippat. Gyvenime yra buvę momentų, kai už paskutinius centus pirkau kažką panašaus, ką girdėjau žmogų norint. Buvę ir tokių, kai nešiau kažką absoliučiai nereikšmingo, nereikalingo 'bile' kad nunešt. Buvo atvejis, kai asmuo padovanojo, o aš neturėjau ko dovanot atgal, tad nieko neaiškinus užriečiau nosį ir trenkiau durim . Kai galėjau pasirūpint savim, atsirado ir kitoks požiūris į dovanas. Nebe tie laikai kai gavęs šokolado šokinėji iš laimės, visgi dažnai tikiuos kažko ne prasto, galbūt žmogui kažką reiškiu, galbūt jis girdėjo, galbūt pastebėjo ką matant žiba akys, galbūt žino, ko tuo metu ieškau ar kolekcionuoju.
Esu įsitikinus, kad bent 80% žmonių gavę dovanas jaučiasi nekaip. Žinoma, tai priklauso nuo KO tos dovanos. Esu gavus jaukių dovanėlių nuo simpatijų, labai mielų, ir meilių nuo pažįstamų, bet visa tai dovanota be progos. O kai gauni kažką be progos, iškart kitaip dangus nusispalvina, tada ta dovanėlė, kad ir menkiausia, pigiausia, nereikšminga ar nereikalinga įgauna kitokią reikšmę, ji visada tik šildo, ir ją laikai kuo arčiau savęs.
Apie gimtadienius ir žiemos šventes aš paverkt noriu. Sakiau, kad nemėgstu gimtadienių? Nemėgstu ir žiemos švenčių. Na, ne šventinės nuotaikos, pompastikos, ir šviesų bei dekoracijų. Nemėgstu dovanų, dovanojimo ir svajojimo apie dovanas, nes, jei ko noriu, tenka pirktis pačiai ir žodis dovana, man tampa bevertis. Galėtų jį pakeist į kokį 'įkeitis' už vietą, kompaniją, vaišes, muziką, ar tiesiog nesureikšminti mandagumo ir būtinumo kažką įteikti ateinant.
Sako, dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Bet, kam man tas arklys, ir kur man jį dėti?
Visą savo vaikystę norėjau dviračio. Kasmet man jį žadėjo, kasmet jam taupė (dažniausiai tam taupydavau ir pati, nes kasnors vis duodavo rublį, kitą). Kai laukiamos dienos ateidavo, man tekdavo pasitenkint knyga, lėlėm, ir saldainiais. Mano taupyti kažkur išnykdavo. Pirmąjį dviratį dovanų gavau besilaukdama Eiprilės, stovi garaže paremtas į sieną, G vis primena, kad galėčiau pasinaudot juo, bet mano noras dviratukui išnyko kartu su vaikyste.
Kažkada garsiai reiškiau norus fotoaparatui, žiūrinėjau, čiupinėjau, pratinausi, rodžiau ir vizijose juo fotkinau, taupiau, bet anksčiau laiko gavau muilinuką. Kai po kurio laiko išdrysau vėl pakniaukt, kad noriu fotoaparato, išgirdau, 'turi gi, kas su šituo blogai'? Po poros metų nusipirkau aparatą kokio norėjau pati, pareiškus, jog apie jį svajojau, o ne apie visus kitus. Ir nuoširdžiai suprantu žmones, kurie kitų akimis nevertina gauto daikto, jiems paprasčiausiai jo nereikia, nes jie norėjo kitokio (tą dažnai daro vaikai, nes dar nemoka slėpti emocijų) Paprasta, kaip ir žmonių santykiai, arba gyveni ir tenkinies betkuo, arba ne..
Iš tiesų prasčiausias dovanas gaunu iš artimų giminių ir (ne)draugų.
Rodos nueinu į svečius, aikčioju koks gražus daiktas, giriu, seilę varvinu, pasako, jog tas ir anas padovanojo. Nuryju nusivylimą, nes tas ir anas man atneša šlamštą.
Arba pusmetį kankina klausimais ko noriu, ko reikia, dažnai netgi parodau pirštu, kad nereiktų galvos žmogui sukt, ir ieškot, bet vistiek išpakuoju kažką kitą.
Geriau žmonės artimi ar tolimi, neneštų nieko. Nereiktų veidmainiškai dėkot ir atsipirkt tuo pačiu. Pastebėjau, jog tiems, kurie man neša bet ką, pati tą patį nešu. Taip ir keičiamės š**u, kaskart vis kreivai pasišypsodami.
Man daug mielesnė yra kompanija su kartu verdamais makaronais, plepalais, bei pasėdėjimais. Dievinu idėją - susirinkti ir kartu kažką nupirkti ar atnešti ir paaukoti tam, kam gali prireikti.
Bet žinau žmonių, kuriems dovanos svarbu. Dažnai jie kviečiasi žmones, kurių šiaip nemėgsta, mat šie arba gausiai apdovanoja, arba įteikia pinigų. Kai kurie išmokė nenorimą daiktą perdovanot. Tą beje, išbandžiau, per porą metų ratas apsisuko ir tą pačią dovaną gavo G. Guli giliai spintelėj, ir laukia naujos aukos. Man ją dovanojęs irgi iš kažko tai dovanų gavo. Dar žinau kelis, kurie dievagojasi, jog jiems visiškai nesvarbu, kas ką dovanoja, nes kiekvienas daiktas jų namuose randa vietos, bent trumpam, po to siunčia į Lietuvą giminėms ar draugams ir laukia padėkų. Dar žinau moterį, kuri galvoja, jog idealiai parenka dovanas ir nesvarbu, kiek mėnesių ar metų vėluoja dovanodama, ji žūtbūt turi matyt žmogaus veidą dovaną gavus. Bet, jei pačiai nepatinka išvyniota dovanėlė, ji nesiaikštija, o prašo pakeisti kažkuo kitu. Pati, pastaruoju metu darau kaip ir kaikurie - paduodu liepdama iki tada ar tada neatidaryti. Nesvarbu, kada atidaro, svarbu, nematau, kaip nusivilia.
Tiesa, turiu pažįstamą, kuri kartais būdavo mano veidrodis. Kol nuotaikos nėra nekenčiam, nuotaika yra - padraugaujam. Su ja man pavyko (tiksliau man patiko) keistis dovanom. Kad ir š.., bet visada su potekste. Dovanėlė - tarsi simbolika. Kažkas todėl, kad kažko nedarom, arba darom per daug. Priminimas. Paskata. Aš tokias dovanėles paskutinę dekadą dovanojau kitiems ir labai didžiavaus išradingumu, net jei tai atrodė sarkastiška.
Beje, jei negyvenčiau Anglijoj, nebūtų kilus mintis rašyt apie dovanas. Būtent čia labiausiai ir nusivyliau dovanotojų abejingumu.
Blogiausios dovanos?
Esu dovanojus žmogui, nemėgstantčiam plautis rankų - rankšluostį su užrašu 'o dabar nusiplauk rankas'. Gerai, kad nereikėjo stebėt reakcijos.
Esu gavus kažkokius ratukus su varžteliais, ir po pusvalandžio galvos kasymo, kas čia tokio, išgirdau, kad man beliks išsirinkt patinkančią lentą, tada, prisukus ratukus varžtais turėsiu riedlentę ir galėsiu mokytis 'vėžintis'. (?!)
Geriausios?
Esu gavus mažutę papuošalų dėžutę nuo vaiko, kuris ją pamatęs pasakė 'tetai Aurai' ir nepajudėjo iš vietos, kol jos jam nepardavė, mat ji buvo paskutinė. Jam siūlė kitokių, panašių, brangesnių ir pigesnių, siūlė paieškot kitur, bet jis nesitraukė. (beje pirkimo istoriją sužinojau daug vėliau, bet ta dėžutė nuo pat pirmos akimirkos užgožė visas kitas dovanas)
Dar negaliu nepaminėt vienos - sesers, su buteliu vyno. Jei ne ji, vienas mano gimtadienis būtų praėjęs absoliučioje vienumoje, nes buvo vėlu, ir tais metais daugeliui nesvarbu.
O ar esu ką davus geriausio, nežinau.
Pabaigai savęs klausiu, nejau dovanos vertė priklauso nuo žmogaus vertinimo? Tiems, kurių nuomonė svarbi, kurie populiaresni, kurie turtingesni ir tuo metu draugiškesni - ieškai kažko, kad įtiktum ir patiktum. Kitiems nelabai mylimiems, broliams/sesėms, pašaliniams, nepasiturintiems, kažką bereikšmio įduodi ir numoji ranka 'aj, jiems ir tas bus gerai'. Ar patys gavę įvairias dovanas jaučiamės vertinami?
Jaučiu, kad žengiu prie ribos, kai dovanų per šventes nebereikia. Labiau noriu pažvelgt į tam tikrus veidus, pamatyt šypsenas ir kartu pasiurbčiot arbatos . Jokia žvakė taip nesušildys, kaip žinojimas, kad jiems viskas gerai.
muah xx
No comments:
Post a Comment